12 klasės mokinės Viktorijos Malyško pranešimas

Aš esu laisva laisvos šalies pilietė, galinti nevaržomai kalbėti, mokytis, juoktis, net po Europą keliauti  be vizos,  todėl iki šiol maniau, kad neturėčiau sau   kvaršinti galvos dėl kažkokių labai seniai buvusių įvykių ir kalbėti apie mano bendraamžius mažai dominančius dalykus, t.y. lietuvių kovas dėl nepriklausomybės, partizaninį pasipriešinimą sovietų okupacijai pokario metais, bet dalyvavimas projekte „Lietuvos laisvės kovų keliais“ labai pakeitė mano požiūrį, privertė susimąstyti apie Lietuvai, mano kartai ir man svarbius istorijos faktus bei suvokta tiesa, kad šis Lietuvos istorijos tarpsnis turi būti labai svarbus visiems, o ypač mums, ne lietuvių tautybės žmonėms, kurie apie Lietuvos laisvės kovas sužinome tik iš mokyklinio vadovėlio per istorijos pamokas. Be to, galbūt surasiu atsakymą į klausimą, kokia yra laisvės kaina, ar ji nebūna per didelė?.
Pirmiausiai norėčiau pasidalinti įspūdžiais ir jausmais, patirtais dalyvaujant projekte „Lietuvos laisvės kovų keliais“
Projektu pirmiausiai susidomėjau  dėl to, kad pirmas jo žingsnis-kelionė į Druskininkus. Tad kodėl nepakeliavus?  Esame patenkinti – nereikia eiti į pamokas, kai kurie džiaugiasi, kad praplės savo akiratį, o kiti nelabai ir įsivaizduoja, kur  keliauja... Autobuse nenutyla dainos, juokai, linksmas  klegesys. Ilgokai trukusi kelionė baigėsi – pasiekėme Druskininkus – kurortinį miestą, esantį pietiniame Lietuvos valstybės pasienyje. Mus pasitiko Rezistencijos ir tremties muziejaus direktorius Gintautas Kazlauskas. Sužinojome, kad šis muziejus veikia visuomeniniais pagrindais nuo 1996 – tųjų metų. Apžiūrėjome muziejuje įrengtas ginkluotos rezistencijos, tremties ir neginkluoto pasipriešinimo ekspozicijas. Mūsų gidas pats būdamas šešerių metų su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Už ką vaikui baisios tremtinio kančios? Ar jis galėjo sugriauti naująją sovietinę tvarką?
Po to vingiuotais siaurais miško keliukais (mūsų vairuotojui jie labai nepatiko) vykome apžiūrėti atstatytų  partizanų bunkerių Viršurodukio kaimelyje, kurio apylinkėse buvo įrengti trys bunkeriai, tragiškai žuvo 10 partizanų, čia lankėsi partizanų vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Mes nenorėjome tikėti, kad tose žeminėse be minimaliausių patogumų, dienos šviesos, dažnai be maisto, žiemos šaltyje, rudens drėgmėje, medžiojami NKVD ir stribų gyveno, kovojo, net kūrė jauni žmonės (gidas sakė, kad vidutiniškas partizanų amžius – 25 metai). Nors bunkerių viduje turėjome praleisti vos po keletą minučių, tai padaryti buvo labai sunku: mums ėmė stigti oro. Bunkeriuose drėgna ir tamsu, jie – vos kelių didelių dėžių dydžio ir sukuria visai kitokį įspūdį, nei supratome skaitydami aprašytus istorijos vadovėlyje. Imi suvokti, ką teko išgyventi žmonėms, kurie buvo priversti gyventi ankštame ir drėgname bunkeryje, kuo jie alsavo, - juk buvo partizanų, tokiomis žmogų žeminančiomis sąlygomis ištvėrusių ne vienerius metus. O jie dar kūrė eilėraščius ir dainas, svajojo, mylėjo – kaip ir visi jauni žmonės...Jie tokį likimą pasirinkdavo patys. Kodėl? Juk žinojo, kad neįveiks gerai ginkluotų NKVD būrių, žinojo, kad jaunystė pasiliks čia, šitame bunkeryje, jie neturės šeimos, vaikų, ateities. Tad kodėl? Kokia buvo šios kovos prasmė, kas padėjo ištverti nežmoniškomis ginkluoto pasipriešinimo sąlygomis, suvokti, kas yra patriotiškumas ir pilietiškumas? Sustojame prie paminklo partizanams “Šaudyta Lietuva”, pastatyto penkių partizanų žūties vietoje. Žuvusiųjų amžius-nuo šešiolikos iki dvidešimt devynerių metų. Tai mūsų bendraamžiai.
Vakarėja. Grįžtame į  namus. Mano bendraklasiai pritilę, gal pavargę, o gal  mąsto, kaip ir aš...Mėginu sau atsakyti į keletą klausimų – ar aš išgyvenčiau nežmoniškomis sąlygomis tremtyje? Ar aš ryžčiausi dėl Tėvynės laisvės stoti į mūšį su daug didesnėmis priešo jėgomis, žinodama, kad šis mūšis gali būti paskutinis mano gyvenime? Ar aš ryžčiausi palikti savo namus, jei nebūčiau tikra, kad dar kada į juos sugrįšiu? Ar man- baltarusei būtų svarbus Lietuvos likimas?
Kitą dieną, kol dar neišblėsę kelionės įspūdžiai, mokytoja veda literatūros pamoką apie partizanų kūrybą. Eilėraščius kūrė, dainas dėjo ne profesionalai, dažnai rašyta tik raštingo, prasilavinusio žmogaus, norinčio įamžinti kruvinus istorijos žingsnius, kad jie išliktų. Jų kūryba gimė ne ant rašomųjų stalų, o siaučiant darganoms miškuose, klausantis mirties alsavimo, pasidėjus popieriaus lapelį ant šautuvo buožės. Kūrinius pasirašinėjo slapyvardžiais: Vytenis, Žilvitis, Aušrė, Berželis, Smilga. Ryžtingas tonas, eiliuotai rašoma kovų istorija, minimi partizanai didvyriai, pateikiami konkretūs faktai, aplinkybės. Kiti eilėraščiai, sutelkti į dvasinius išgyvenimus, pažadintus tylaus ryžto, lemties, amžinųjų žmogaus klausimų. Ramūs, viltingi, kreipiami į Dievą:
 Žvelgiam tylūs į bedugnį aukštį,
Į gelmes, tokias skaisčias, blaivias,
Ir paleidžiam skristi į erdves
Savo ilgesį kaip šviesų paukštį.

Bronius Krivickas
Lietuvos partizanai – idealistai, išauklėti patriotizmo dvasia, mylėję savo kraštą, supratę, kas yra garbė ir laisvė. O kokie esame mes, gimę, užaugę ir išauklėti jau nepriklausomoje Lietuvoje? Ar aš ir mano draugai gintų namus, jeigu į juos kas nors kėsintųsi? Atsakymo nežinau. Jį žinojo Lietuvos vaikai,   gynę laisvę baisią sausio tryliktosios naktį prie radijo ir televizijos pastatų. Taip mąstau ir kol kas nežinau jokio atsakymo – tegu būna tai klausimas visai mano klasei, visai mano kartai, jau gimusiai  laisvoje Lietuvoje....
P.S (post skriptum). Po metų – mes vėl  Druskininkuose – dalyvaujame antrajame partizanų dainų festivalyje. Mes pasipuošę baltarusių tautiniais drabužiais. Atliekame partizanų dainą „Pučia vėjas“, lietuvių liaudies dainą „Už žalių miškelių“, o baltarusių daina apie Lietuvos Vytį ne vieną klausytoją net  sugraudina.
Dar nesuradau atsakymų į visus klausimus, bet jau suprantu , kad laisvė – brangiausia, ką žmogus turi , atmintis – didžiausia pagarbos didvyriams  išraiška, o meilė Tėvynei nepriklauso nei nuo tautybės, nei nuo religijos, nei nuo  partiškumo, nes  mes visi esame vienos motinos – Lietuvos vaikai.